Naujienos

Pilėnų didvyrių paminėjimo žygis

Varnių regioninio parko direkcija jau antrus metus iš eilės organizuoja Pilėnų paminėjimo žygį, o šįmet, 2017-ieji metai, Lietuvoje dar paskelbti ir Piliakalnių metais. Žygeiviai vasario 18 dieną turėjo galimybę ne tik pamiklinti kojas ir įveikti 18,6 km. trasos ruožą Aukštagirės pėsčiųjų ir dviratininkų taku, vis dar ledo sukaustytomis pievomis ir miško paklode, bet taip pat sudalyvauti šeštą kartą vykstančioje Pilėnų paminėjimo šventėje ant Bilionių piliakalnio. Kur „jočiai“ jodė žemaitukus, kur skambėjo žemaičių ir lietuvių liaudies dainas, kur degė laužo ugnis.

Po sočios šiupinienės, kuria žygeiviai buvo pavaišinti Bilionių etnografinės sodybos kieme, po ieties svaidymo ir šaudymo iš lankų, leistasi į žygį, kurio trasa driekiasi vaizdingais Aukštagirės geomorfologinio, Bilionių ir Medvėgalio kraštovaizdžio draustiniais. Šįmet žygyje dalyvavo daugiau nei 20 žygeivių iš visos Lietuvos. Žygio metu aplankyti, apžiūrėti tokie objektai kaip Aukštagirės apžvalgos bokštas, Aukštagirės slidinėjimo trasa, Bilionių piliakalnis, Laumėkalnis, Miltų kalnas, miškas Gojus, Karūžiškės dvaras, Medvėgalio archeologinis kompleksas, Didžiųjų Vankių kūlis.

Be kunigaikščio Margirio ir pilėnų 1336 vasario 25 d. ant Bilionių piliakalnio pademonstruotos dvasios stiprybės kovoje su kryžiuočiais žygeiviai taip pat žavėjosi gausiu lietuviškuoju mitologijos lobynu, prie kurio turtinimo prisidėjo Gulbėse gimęs Norbertas Vėlius, pasižymėjęs lietuvių etnografas ir religijotyrininkas. 

-                Aš pirmąkart su žinojau apie laumes, - leptelėjo susimąstęs klaipėdietis.

Tuomet žygeiviams buvo duotas praktiškas patarimas, kaip atpažinti netyčiom sutiktą „kipšą“...

Ekstremaliausia žygio dalis pasitaikė Endrikavo mišku, kai kur nebuvo jokių takų, teko eiti užšalusiais pelkynais. Tiesa, šįmetinė trasa buvo kruopščiai iš anksto parinkta ir keletą kartų prieš žygį tikrinta, tad žygeiviams tereikėjo grožėtis skaidriu, vienur kitur traškėti ėmusiu ledu po kojomis.

Stabtelėta prie Karūžiškės dvaro sodybos svirno ir altanos. Tai vienintelė naujam gyvenimui prikelta dvaro sodyba iš maždaug dešimties buvusių Laukuvos apylinkėse. Iš čia į vakarus, Raudonajai armijai galutinai okupuojant nepriklausomą Lietuvą, pasitraukė Alfonsas Jurskis su žmona Ona Tallat-Kelpšaitė Jurskiene ir jųdviejų vaikais, Liūtaveru Kazimieru ir Snieguole Ona. A. Jurskis buvo žymus inžinierius radiotechnikas, visuomenės veikėjas. Jam vadovaujant ėmė veikti Kauno radijo stotis, iš kurios 1926 m. birželio 12 d. transliuota pirmoji Lietuvoje radijo laida.

Medžiais apžėlęs Alkakalnis – viena iš septynių Medvėgalio archeologinio komplekso kalvų, pasitaikė sunkiai įkopiamas. Paklausus žygeivių, ar kryžiuočiais dėti beturėtumėte „ūkatos“ toliau pulti galingąjį Medvėgalį, kaip kad žiloje senovėje būdavo, dalis žygeivių panoro pasinaudoti galimybe „susitrumpinti“ žygį, mat Varnių regioninio parko direkcija šįmet suteikė pavėžėjimo nuo Medvėgalio iki trasos pabaigos paslaugą. Tad į žygį galėjo leistis ne tik suaugę, bet ir vaikai.

Pats Medvėgalis pasitiko žygeivius apsigobęs tirštu rūku, nuo aukščiausios Žemaitijos viršūnės (234,6 metrai virš jūros lygio) vos vos tesimatė Pilies kalnas. Panašu, kad prieš žygį per mažai melsta Perkūno giedro oro, tuo tikslu pasakoti ne tik istoriniai faktai apie šią įspūdingą septyniakalvę, kaip Žemaitija ilgai laikėsi prieš gaudama krikštą, bet ir padavimai apie Medvėgalio vardo kimę.

Paskutinis objektas, kurį Pilėnų paminėjimo žygeiviai aplankė tai – Didžiųjų Vankių kūlis. Vietiniai pasižadėjo Lauryno Roko Ivinskio žodžiais „nors karta metūse aplunkyti Didžiujū Vankiū kūli, nurauti dilgėlis, liūdyt apie anun savyms i svetēms norintyms pažinti mūsu gamta ir kultūra.“ O romantikos pasiilgę žygeiviai ieškojo geriausio rakurso, iš kur akmuo tampa panašus į stilizuotą širdį.